Tymai
Gripas
Pneumokokinė infekcija
Skiepai nuo stabligės, difterijos, kokliušo
Stabligė
Difterija
Kokliušas

         TYMAI

 

Tymai – per orą plintanti užkrečiamoji liga, sukeliama virusų. Tačiau plisti gali ir per kvėpavimo takų išskyromis užterštas rankas ar kitus aplinkos daiktus.

Klinikiniai simptomai: dažniausiai susirgimo tymais pradžioje (prodrominiu laikotarpiu) pasireiškia karščiavimas, vėliau – konjunktyvitas, sloga, kosulys, atsiranda Kopliko dėmės. Charakteringas makulopapulinis bėrimas, kuris neniežti. Bėrimas paprastai pasireiškia 3-7 ligos dieną, prasideda veido srityje, už ausų, vėliau išplinta į kitas kūno vietas; bėrimas išlieka 4-7 dienas.

Inkubacijos laikotarpis – 10-12 dienų (gali svyruoti nuo 7 iki 18 dienų).

Jeigu asmuo yra imlus tymams, užsikrėsti užtenka 15 min., jeigu bendraujama artimai (veidas į veidą) arba būnama toje pačioje patalpoje. Tymais sergantis asmuo gali užkrėsti kitus dar 4–5 dienas iki ir 4 dienas po bėrimo atsiradimo.

Prevencija – skiepijimai kombinuota tymų, epideminio parotito, raudonukės (MMR) vakcina. Lietuvoje nuo tymų vaikai pradėti skiepyti 1964 m., nuo 1996 m. vartota trivalentė MMR vakcina, 1988 m. pridėta antroji MMR vakcinos dozė.

 

  Rekomendacijos gyventojams

        Skiepai – efektyviausia priemonė, siekiant apsisaugoti nuo tymų. Vadovaujantis PSO rekomendacijomis, aukštos skiepijimų apimtys nuo šių ligų pasiekiamos, kai kiekvienoje savivaldybėje paskiepijama ne mažiau kaip 95 proc. vaikų.

Vaikai turėtų būti paskiepyti pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių dviem tymų, raudonukės ir epideminio parotito (MMR) vakcinos dozėmis 15-16 mėn. ir 6-7 metų amžiaus. Šie skiepijimai vykdomi Valstybės biudžeto lėšomis, už skiepijimą mokėti nereikia.

Nerekomenduojama atidėti vaikų skiepijimų pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių MMR vakcina, jeigu nėra pagrįstų priežasčių: kontraindikacija skiepui arba liga.

Jeigu vaikas laiku nepaskiepytas, jam sudaromas individualus skiepijimo planas, atsižvelgiant į skiepijamo asmens amžių ir skiepijimo indikacijas, nurodytas imuninio vaistinio preparato charakteristikų santraukoje,  sudarant galimybę nemokamai pasiskiepyti dviem MMR vakcinos dozėmis.

Suaugusiesiems rekomenduojama įsivertinti savo skiepijimų ar sirgimo būklę. Pagal poreikį reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją dėl šios informacijos patikslinimo. Neskiepytiems, skiepytiems tik viena vakcinos doze ar nesirgusiems asmenims rekomenduojama viena MMR vakcinos dozė (nekompensuojama).

MMR vakcina rekomenduojama, jeigu planuojamas šeimos pagausėjimas, siekiant apsaugoti būsimą naujagimį. Tačiau nėščiųjų skiepyti MMR vakcina negalima ir paskiepytoms moterims rekomenduojama 1 mėnesį saugotis nėštumo.

Asmenys, gimę iki 1986 m. galėjo būti skiepijami tik viena vakcinos doze, todėl jie taip pat yra imlūs tymams, ir jiems rekomenduojama antroji MMR vakcinos dozė (nekompensuojama).

Norintiems pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

 

Informacija sąlytį su sergančiu turėjusiems asmenims

Sąlytį su sergančiu tymais turėjusiems asmenims rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją ir pasiskiepyti per 72 val. nuo sąlyčio. Nesuspėjus pasiskiepyti per nurodytą laikotarpį, būtina išlaukti visą inkubacinį laikotarpį (21 d.) ir pasiskiepyti, jeigu nesusergama. Skiepijama ta pačia vakcina, kaip ir pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių trivalente tymų, raudonukės ir epideminio parotito (MMR) vakcina valstybės biudžeto lėšomis.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos teritorinių padalinių specialistai aktyviai aiškinasi visus turėjusius sąlytį asmenis ir pagal poreikį nukreipia juos pas šeimos gydytojus. Dėl itin trumpo laiko skiriamo skiepams, asmenys raginami patys kreiptis į savo šeimos gydytojus, įvardinant buvusį sąlytį su sergančiu tymais asmeniu.

Visiems sąlytį turėjusiems asmenims rekomenduojama stebėti savo sveikatos būklę 18 dienų po sąlyčio ir 21 dieną po taikytos poekspozicinės imunoprofilaktikos. Atsiradus simptomams, panašiems į peršalimą, gripą ar tymus, rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Sergantieji tymais pagal klinikines indikacijas nuo susirgimo pradžios iki ketvirtos dienos nuo bėrimo atsiradimo turi būti izoliuojami namuose ar ligoninėje.

 

GRIPAS

 

Kas yra gripas?

Gripas – tai ūmi virusų sukelta kvėpavimo takų infekcija, pasireiškianti karščiavimu, sausu kosuliu, gerklės, galvos ir raumenų skausmu, nuovargiu ir silpnumu.

Tarp žmonių gripo virusas plinta oro-lašeliniu būdu, žmonių imlumas gripui yra didelis. Greičiausiai infekcija plinta mažose, prastai ventiliuojamose patalpose, dulkėmis užterštose patalpose. Inkubacinis periodas – 24–72 val., dažniausiai 48 val. Karščiavimas ir respiraciniai sindromai tunka 4–7 dienas, sausas kosulys ir nuovargis išlieka dar vieną ar dvi savaites. Gripas pavojingas ir dėl sunkių sukeliamų komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas, akių uždegimas, sinusitas, miokarditas, encefalitas, meningitas ir kt.

Gripo sezonas – periodas, įprastai trunkantis nuo 40-osios kalendorinės metų savaitės iki 20-osios kitų metų kalendorinės savaitės. Gripo epidemiologinė priežiūra vykdoma, siekiant įvertinti sergamumą gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, sergamumo dinamiką, nustatyti vyraujančius ir naujus gripo virusus, prognozuoti epidemijas, laiku taikyti užkrečiamųjų ligų valdymo priemones.

Veiksmingiausia gripo kontrolės priemonė – vakcinacija. Rizikos grupėms priklausantys asmenys kasmet skiepijami valstybės lėšomis finansuojama sezoninio gripo vakcina.

Rizikos grupės:

65 m. amžiaus ir vyresni asmenys;

asmenys, sergantys lėtinėmis (širdies kraujagyslių, plaučių ligomis, bronchine astma, metabolinėmis, inkstų ligomis, cukriniu diabetu, asmenys, kuriems yra imunodeficitinė būklė) ligomis;

medicinos įstaigose dirbantys asmenys;

asmenys, gyvenantys socialinės globos ir slaugos įstaigose;

nėščiosios.

 

Nėščiųjų skiepijimas

Nėštumo laikotarpiu imuninė sistema slopinama, todėl organizmui sunkiau kovoti su infekcinėmis ligomis. Skiepai nėštumo laikotarpiu apsaugo besilaukiančią moterį bei jos kūdikį nuo gripo ir jo sukeliamų komplikacijų. Vakcina apsaugo kūdikį nuo gripo ne tik nėštumo laikotarpiu, bet ir pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Skiepytis nuo gripo galima bet kuriuo nėštumo periodu, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vakcina neturi neigiamo poveikio besilaukiančioms moterims ir jų kūdikiams. Gripo vakcina retai sukelia šalutinius poveikius, o pasitaikantys poveikiai būna lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, skausmas ir paraudimas dūrio vietoje, neaukšta temperatūra, mieguistumas.

Pasaulio sveikatos organizacija besilaukiančias moteris įvardija kaip prioritetinę grupę skiepyti nuo sezoninio gripo dėl didesnio imlumo infekcijai nėštumo ir ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu.

Lietuvoje nėščiosios skiepijamos valstybės lėšomis, kadangi priklauso rizikos grupei. Įvertinus pasiskiepijusių nėščiųjų skaičių kiekvienu gripo sezonu, stebima didėjimo tendencija, tačiau nėščiosios gripo vakcina skiepijasi vangiai. Europoje gripo vakcinacijos apimtys didesnės, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo gripo paskiepijama apie 50 proc. besilaukiančių moterų. Kasmet Europoje paskiepijama apie 65 proc. besilaukiančių moterų.

NVSC Kauno departamentas nuo 2014 metų įgyvendina Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) inicijuotą nėščiųjų vakcinacijos nuo gripo programą, šiais metais į programos veiklą įsitraukė visi NVSC departamentai. Programos tikslas – didinti nėščiųjų skiepijimo nuo sezoninio gripo apimtis ir apsaugoti nėščiąsias bei jų būsimus kūdikius nuo gripo komplikacijų.

 

Kaip apsisaugoti nuo gripo?

Veiksmingiausia apsaugos nuo gripo priemonė – skiepijimas sezoninio gripo vakcina. Kitos prevencijos priemonės:

Rankų higiena – pagrindinė nespecifinės profilaktikos priemonė. Plaunant rankas su muilu nuo jų pašalinama beveik 95 proc. žmogui patogeninių mikroorganizmų. Plauti rankas su muilu rekomenduojama reguliariai, bet ypač – nusikosėjus ar nusičiaudėjus.

Patariama neplautomis rankomis neliesti akių, nosies ar burnos.

Laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo higienos – užsidengti nosį ir burną, panaudotas nosinaites išmesti tam skirtose vietose.

Nuolat vėdinti patalpas.

Pajutus gripo simptomus, patariama neiti į darbą ar ugdymo įstaigą, likti namuose.

Vengti sąlyčio su sergančiais asmenimis.

Nuolat stiprinti savo sveikatą – grūdintis, laikytis sveikos mitybos, fizinio aktyvumo rekomendacijų ir pan.

____________________

 

PNEUMOKOKINĖ INFEKCIJA

 

        Kas yra pneumokokinė infekcija?

Pneumokokinė infekcija – tai ūmi bakterinė infekcija, kuri gali sukelti įvairias ligas. Dažniausiai pneumokokinės infekcijos sukėlėjas sukelia plaučių uždegimą, bet gali būti ir meningito, anginos, endokardito (vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga) bei kitų ligų priežastimi, tai priklauso nuo infekcinio proceso lokalizacijos. Pneumokokai – viena dažniausia pneumonijų bei viduriniosios ausies uždegimų priežastis.

        Kaip užsikrečiama pneumokokine infekcija?

Pneumokokinė infekcija gana plačiai paplitusi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų tarpe, ypač didelė rizika – vaikams iki 5 m. ir vyresniems nei 65 m. Šių bakterijų neretai galima rasti visiškai sveikų žmonių nosiaryklėje. Sukėlėjas plinta oro lašeliais, kuomet patenka į žmogaus apatinės kvėpavimo takų dalis, dauginasi, dėl to vystosi kvėpavimo takų uždegimas.
Didesnę riziką susirgti turi žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, su nusilpusiu imunitetu. Susergama ir dėl nepalankių išorinių faktorių: peršalimo, pervargimo, stresinės situacijos, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir kita.

        Kokie yra simptomai?

Pneumokokinė infekcija – tai skirtingai kliniškai pasireiškiančių ligų, kurias sukelia pneumonijos streptokokas, grupė. Pneumokoko sukeltų ligų klinikinė eiga nesiskiria nuo kitų bakterijų sukeltų ligų, tačiau dažniausiai būna labai sunki. Galima išskirti kelis simptomus: staigus karščiavimas, stiprus skausmas krūtinės srityje, kosulys, dusulys, tačiau pneumokokinė infekcija neturi jai būdingų specifinių klinikinių simptomų.

        Koks gydymas?

Gydymui naudojami antibiotikai, tačiau registruojama vis daugiau atsparumo jiems atvejų. Todėl skatinama remtis atitinkamomis gydymo rekomendacijomis. Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.

        Kaip apsisaugoti nuo pneumokokinės infekcijos?

Nors didelį vaidmenį ligos išvengimui vaidina nespecifinės apsaugos priemonės: imuniteto stiprinimas, bendrų asmens higienos įgūdžių taikymas ir kita, tačiau skiepai yra pati efektyviausia apsisaugojimo priemonė nuo pneumokokinės infekcijos.

Šiuo metu Europoje naudojamos dviejų tipų vakcinos: konjuguotos ir polisacharidinė pneumokokinės infekcijos vakcinos. 10-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus, 13-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji. Paskiepijus konjuguotomis vakcinomis susidaro ilgalaikis imunitetas. Polisacharidine pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami vyresni nei 2 metų vaikai ir suaugę. Imunitetas susidaro 5 metams.

 

SKIEPAI NUO PNEUMOKOKINĖS INFEKCIJOS

 

1.Pneumokokinės infekcijos rizikos grupės, kurioms priklausantys asmenys skiepijami pneumokokinės infekcijos polisacharidine konjuguota vakcina nemokamai:

1.1.Vaikų (2–18 metų amžiaus) pneumokokinės infekcijos rizikos grupės (jei neskiepyti nuo pneumokokinės infekcijos anksčiau):

1.1.1. sergantys bronchų astma, cistine fibroze, bronchektazine liga;

1.1.2. sergantys cerebriniu paralyžiumi, mioneuralinių jungčių ir raumenų ligomis;

1.1.3. turintys įgimtas širdies ydas;

1.1.4. sergantys cukriniu diabetu;

1.1.5. sergantys navikais;

1.1.6. sergantys lėtinėmis inkstų ligomis;

1.1.7. vaikai, kuriems atliekama hemodializė ar peritoninė dializė;

1.1.8. sergantys lėtinėmis kepenų ligomis;

1.1.9. esant imunosupresinėms būklėms: turintys imunodeficitą, sergantys reumatinėmis ligomis, po kraujodaros kamieninių ląstelių ar žmogaus organų, ar audinių transplantacijos, esant įgimtai ar įgytai asplenijai;

1.1.10. vaikai su kochleariniais implantais;

1.1.11. sergantys ŽIV sukelta liga ar ŽIV infekuoti.

1.2. Suaugusiųjų (vyresnių nei 18 metų) pneumokokinės infekcijos rizikos grupės:

1.2.1. sergantys lėtine inkstų liga, kai glomerulų filtracijos greitis (GFG) <30ml/1,73m2;

1.2.2. sergantys nefroziniu sindromu;

1.2.3. asmenys, kuriems atliekama dializė ar peritoninė dializė;

1.2.4. sergantys navikais;

1.2.5. asmenys po kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos;

1.2.6. asmenys po parenchiminių organų transplantacijos;

1.2.7. sergantys reumatinėmis ligomis;

1.2.8. sergantys kepenų fibroze ir ciroze;

1.2.9. asmenys, kuriems nustatyta hiposplenizmas ar įgimta asplenija;

1.2.10. asmenys, kuriems nustatytas cerebrospinalinio skysčio nutekėjimas;

1.2.11. asmenys su kochleariniais implantais;

1.2.12. sergantys ŽIV sukelta liga ar ŽIV infekuoti;

1.2.13. asmenys, kuriems nustatyta jatrogeninė imunosupresija;

1.2.14. asmenys, kuriems nustatytas imunodeficitas su vyraujančiais antikūnų pakitimais, kombinuoti imunodeficitai, imunodeficitas kartu su kitais pagrindiniais sutrikimais, įprastas kintamasis imunodeficitas arba kiti imunodeficitai.

1.2.15. asmenys, sergantys:

1.2.15.1. 1 tipo cukriniu diabetu;

1.2.15.2. kitu patikslintu cukriniu diabetu;

1.2.15.3. 2 tipo cukriniu diabetu, jeigu jiems planuojama chirurginė operacija;

1.2.15.4. 2 tipo cukriniu diabetu, jeigu jie yra vyresni nei 65 metų ir jiems papildomai nustatyta 2 tipo cukrinis diabetas su daugybinėmis mikrokraujagyslinėmis ir kitomis patikslintomis nekraujagyslinėmis komplikacijomis, 2 tipo cukrinis diabetas su inkstų komplikacija, 2 tipo cukrinis diabetas su kraujotakos komplikacija, kardiomiopatija, kardiomiopatija, sergant ligomis, klasifikuojamomis kitur, bent viena iš širdies išeminių ligų, širdies nepakankamumas arba bent viena iš atitinkamų lėtinių apatinių kvėpavimo takų ligų;

1.2.15.15. asmenys, sergantys kita lėtine obstrukcine plaučių liga;

1.2.17. asmenys, sergantys širdies nepakankamumu.

Rizikos grupių asmenims įskiepijama viena pneumokokinės infekcijos polisacharidinės konjuguotos vakcinos dozė, išskyrus vaikus ir suaugusiuosius po kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, kurie turi būti skiepijami 4 dozėmis pneumokokinės infekcijos polisacharidinės konjuguotos vakcinos pagal vakcinos specialiosiose produkto charakteristikose nurodytą skiepijimo schemą.

Norintiems pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

___________________________

 

Nuo stabligės, difterijos ir kokliušo galima pasiskiepyti nemokamai

 

Gyventojai gali nemokamai pasiskiepyti nuo stabligės, difterijos ir kokliušo. Šiuos skiepus, saugančius nuo itin sunkių infekcinių ligų, reikia atnaujinti kas dešimt metų. Norintiems pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Pasiskiepyti šiuo metu galima nemokamai, nes pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą nuo 2009 m. vyksta planinė suaugusių asmenų, vyresnių nei 26 m. amžiaus, vakcinacija nuo difterijos ir stabligės valstybės biudžeto lėšomis.

Skiepai – viena efektyviausių stabligės, difterijos ir kokliušo profilaktikos priemonių. Lietuvoje valstybės lėšomis nuo stabligės ir difterijos skiepijami kūdikiai, sustiprinančios stabligės dozės (revakcinacija) atliekami 6-7 metų vaikams ir 15-16 metų paaugliams, tačiau apsauginis antikūnų nuo šių infekcijų lygis organizme išlieka ne ilgiau kaip 10 metų.

Pasiskiepyti nuo stabligės itin rekomenduojama daug laiko gamtoje praleidžiantiems, žemės ūkyje dirbantiems asmenims. Grėsmė susirgti stablige kyla tada, kai stabligės sukėlėjų patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas. Pavojingos yra bet kokios žaizdos, sunkesni nudegimai. Kartais stabligė pasireiškia po galūnių nušalimo, nuplikinimo.

Patekę į gilią žaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, sukeliantį itin skausmingus raumenų spazmus. Spazmai gali sulaužyti kaulus, žmogus gali mirti – uždusti. Nuo žmogaus žmogui stabligės užkratas nėra perduodamas.

Tačiau būtent žmogus yra difterijos infekcijos šaltinis. Šia liga užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, sveikstančio ligonio ar bakterijų nešiotojo per kvėpavimo takus – oro lašiniu būdu.

_______________________

 

    

Stabligė

    Kas yra stabligė?

Stabligė – tai ūmi įvairaus stiprumo raumenų spazmais pasireiškianti liga.

        Kas yra ligos sukėlėjas?

Stabligės sukėlėjas – tai bakterija Clostridium tetani, kuriai nereikia deguonies ir kuri gamina sporas, atsparias aplinkos veiksniams (karščiui, šalčiui, saulės šviesai), todėl sporos išlieka gyvybingos nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Stabligės sukėlėjai yra labai plačiai paplitę gamtoje. Jie randami įvairiausių gyvūnų, taip pat ir žmogaus žarnyne; su išmatomis patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu gali išbūti gyvybingi ilgą laiką.

        Kaip užsikrečiama stablige?

Stabligės sukėlėjas į žmogaus organizmą patekęs per burną ligos nesukelia. Grėsmė susirgti kyla tada, kai stabligės sukėlėjas ar jo sporos patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas. Pavojingos yra bet kokios žaizdos, sunkesni nudegimai. Kartais stabligė pasireiškia po sunkesnio galūnių nušalimo, nuplikinimo. Patekę į gilią žaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, kuris ir sukelia raumenų spazmus. Sergantieji stablige aplinkiniams nepavojingi. Tai viena iš nedaugelio ligų, kai nuo ligonio žmonės neužsikrečia.
       Kokie yra stabligės simptomai?

Pirmieji ligos požymiai po užsikrėtimo dažniausiai pasireiškia po savaitės, bet gali būti ir po kelių dienų ar mėnesių. Sukėlėjas, patekęs i anaerobines sąlygas (gilios durtinės žaizdos), pradeda daugintis ir gaminti egzotoksinus. Toksinas paveikia įvairias nervų sistemos struktūras, kas sukelia stiprius raumenų susitraukimus, kitus simptomus. Liga prasideda palaipsniui. Pirmieji ligos požymiai gali būti trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas” užkrato patekimo vietoje. Vėliau liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais. Šie spazmai būna labai skausmingi, jų trukmė – nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, o jeigu spazmai apima didelių raumenų grupes, būna tokie stiprūs, kad nuo jų lūžta kaulai; nuo kramtomųjų raumenų spazmų lūžta dantys. Dėl sunkių traukulių priepuolių gali ištikti hipoksija ir mirtis.

        Koks gydymas?

Stabligės gydymas pradedamas nedelsiant. Skiriami antibiotikai. Taip pat – antitetaninis serumas (specialus serumas nuo stabligės). Kartu gydomi ir simptomai – traukuliai, raumenų spazmai, skausmas. Būtina atstatyti šarmų – rūgščių, elektrolitų, skysčių pusiausvyrą.
        Kaip apsisaugoti nuo stabligės?

Patikimiausia stabligės profilaktikos forma – skiepai.

Kūdikiai stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos ir kokliušo ar dar daugiau komponentų turinčiomis vakcinomis. Paaugliai ir suaugusieji stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos ir kokliušo vakcina. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų. Traumas patyrusiems asmenims, kuriems stabligės vakcina seniai nebuvo skiepyta, ji skiepijama kartu su serumu ar imunoglobulinu nuo stabligės.

 

                                            

 

       

Difterija

Kas yra difterija?

Tai viena iš sunkiausių, ūmi oro lašiniu būdu plintanti užkrečiamųjų infekcinių ligų, pasižyminti dideliu mirtingumu.

        Kas sukelia ligą?

Difteriją sukelia difterijos lazdelė (Corynebacterium diphtheriae ir Corynebacterium ulcerans). Tai mikroorganizmas, ypatingas tuo, kad į aplinką išskiria stiprų nuodą (toksiną), kuris ir sukelia visus difterijai būdingus ligos požymius bei pažeidžia įvairius organus, taip sukeldamas įvairias ligos komplikacijas.
        Kaip užsikrečiama difterija?

Žmogus yra vienintelis difterijos infekcijos šaltinis. Šia liga užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, sveikstančio ligonio ar bakterijų nešiotojo per kvėpavimo takus – kosint, čiaudant, kalbant (oro lašiniu būdu). Difterija taip pat galima užsikrėsti naudojantis asmeniniais sergančiojo daiktais, indais ar fizinio kontakto metu, per infekuotus maisto produktus, tačiau šie ligos plitimo keliai labai reti.
        Kokie yra difterijos simptomai?

Difterijos simptomai paprastai pasireiškia per 2 – 5 dienas nuo užsikrėtimo (gali svyruoti nuo 1 iki 10 dienų). Kai kuriems difterija užsikrėtusiems asmenims jokie simptomai nepasireiškia, tokie žmonės vadinami ligos nešiotojais, nes jie gali difterija užkrėsti aplinkinius.
Liga prasideda ūmiai. Pradžioje difterijos simptomai panašūs į kitų bakterinių nosiaryklės ligų: pakyla temperatūra, skauda gerklę, ypač ryjant, būna silpna, sumažėja apetitas, pykina gali būti jaučiamas nemalonus kvapas iš burnos. Difterija sergantiems asmenims gali būti sunku kvėpuoti, jiems patinsta kaklo limfmazgiai, vargina sausas kosulys. Kaklo patinimas paprastai yra sunki ligos forma. Difteriją nuo kitų ligų skiriantis požymis yra tirštos, pilkos gleivinės apnašos (plėvės) ant ryklės, tonzilių, gomurio. Ligos komplikacijas sukelia mikroorganizmo gaminamas toksinas, kuris su krauju patenka į visus organus. Toksino poveikiui ypač jautrios širdies raumens, inkstų, nervinio audinio ląstelės, todėl ligos eiga būna sunki ir neretai pasibaigianti mirtimi.
        Kaip difterija gydoma?

Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėje, nepaisant ligos formos ir sunkumo.
        Kaip apsisaugoti nuo difterijos?

Efektyvi difterijos profilaktika – vakcinacija. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių kūdikiai skiepijami: 2, 4, 6 ir 18 mėnesių ir 6 – 7 bei 15 – 16 metų vaikai. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų. Tik pilanavertis ir reguliarus skiepijimasis gali garantuoti patikimą apsaugą nuo difterijos.

________________

 

       

Kokliušas

Kas yra kokliušas?

Kokliušas – tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminiai kosulio priepuoliai. Susirgus šia liga pirmaisiais gyvenimo metais gali būti pavojingų komplikacijų.

        Kas yra ligos sukėlėjas?

Ligą sukelia Bordetella pertussis bakterija. Sukėlėjas kolonizuoja viršutinių kvėpavimo takų gleivinę ir pradeda skirti toksinus, kurie pažeidžia gleivinę ir sukelia uždegimą. Nors mikroorganizmas ir nepatenka į kraujotaką, tačiau labai sutrikdo kvėpavimo takų veiklą.
        Kaip užsikrečiama kokliušu?

Žmogus yra vienintelis kokliušo infekcijos šaltinis. Užsikrėtęs kokliušu žmogus suserga per 5 – 21 dieną (dažniausiai per 7 – 10), bet inkubacinis laikotarpis gali užsitęsti ir iki 42 dienų.
Kokliušas plinta oro lašiniu būdu, t.y. kai sveikas imlus žmogus įkvepia greta esančio infekcijos šaltinio išskirtų kokliušo lazdelių. Kokliušo lazdelės išsiskiria su mažiausiais seilių lašeliais ligoniui kalbant, čiaudint, ypač – kosint. Kokliušu serga įvairaus amžiaus vaikai, ypač greitai užsikrečia kūdikiai ir naujagimiai, bet dažniausiai serga vaikai nuo 1 iki 5 metų. Daugiausiai sergančiųjų – vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Dažniausiai serga neskiepyti ar netinkamai paskiepyti vaikai. Be to, skiepai apsaugo žmogų nuo kokliušo ne daugiau kaip 10 metų, todėl pastaruoju metu labai padaugėjo susirgimų kokliušu suaugusiųjų bei vyresnio amžiaus vaikų grupėje.
        Kokie yra kokliušo simptomai?

Pradžioje kokliušas niekuo nesiskiria nuo kitų kvėpavimo takų ligų: šiek tiek pakyla temperatūra, vaikas pradeda kosėti. Liga vystosi laipsniškai vis stiprėjant simptomams. Ilgainiui kosulys tampa priepuoliniu. Sergant kokliušu, toks kosulio priepuolis gali tęstis nuo kelių net iki keliolikos minučių, neretai priepuoliai bagiasi vėmimu. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių tokių priepuolių. Po sunkių ilgalaikių spastinio kosulio priepuolių dėl smegenų hipoksijos ir kvėpavimo centrų perdirginimo gali sustoti kvėpavimas. Kokliušu itin sunkiai serga kūdikiai. Jiems daug dažniau pasitaiko tokios komplikacijos kaip išvaržos, pneumonijos ar encefalopatijos.

Sergant itin sunkiomis kokliušo formomis galimi smegenų pažeidimai, sąlygojantys ilgalaikius neurologinius liekamuosius reiškinius ir net mirtį.

        Koks gydymas?

Ligoninėje gydomi tik kūdikiai ar sergantieji sunkiomis kokliušo formomis.
        Kaip apsisaugoti nuo kokliušo?

Efektyviausia kokliušo prevencija – skiepijimai. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo kokliušo skiepijami kūdikiai nuo 2 mėnesių amžiaus. Per pirmuosius metus vaikai paskiepijami tris kartus, po to sulaukus pusantrų metų, taip pat vakcina skiriama ikimokyklinio (6 – 7 m.) amžiaus vaikams, paaugliams 15 – 16 m., revakcinacija – kas 10 metų.

_____________________